JUODASIS RIEŠUTAS

Juodojo riešuto žievė turi ypatingai daug biologiškai aktyvių medžiagų - tai  flavonoidai, antocianinai, rauginės medžiagos, organinės rūgštys, eteriniai aliejai, geležies ir kobalto druskos, vitaminai C, B1, B2, PP, beta karotenai. Žievėje taip pat gausu taninų, kurie padeda naikinti žarnyno parazitus. Dėl didelio taninų kiekio žievė turi rišantį poveikį. Joje randama taip pat daug skaidulų (16% grubios ląstelienos ir daugiau kaip 40% maistinių skaidulų ),  kurios stimuliuoja žarnyno motoriką. Šių dviejų faktorių derinys užtikrina puikų reguliuojantį poveikį. Taninai atpalaiduoja lygiuosius žarnyno raumenis, slopina pažeistų vietų uždegimą bei gali apsupti laisvus ( blogus ) baltymus, kurių visada yra labai daug pažeistuose ir uždegimo apimtuose audiniuose. Fito praktikai mano, kad taninai slopina mieles ir kitus sąlyginai patogeninius mikroorganizmus, padeda šalinti iš žarnyno patogeninę florą, nesutrikdant balanso.

Kadangi juodieji riešutai turi turtingą biologiškai aktyvių medžiagų rinkinį, jie dažnai vartojami ir džiugina plačiu poveikio spektru.

Juodųjų riešutų trauktinė malšina skausmą, slopina uždegimą, turi rišantį poveikį ( t. y. gali suartinti audinius ), stabdo kraujavimą, valo kraują ( šalina toksinius bei parazitų lervas ), tonizuoja jį (atkuria kraujodarą ), valo organizmą, stimuliuoja atliekų šalinimą, teikia pagalbą krūtinei ( atlaisvina kvėpavimo takus bei efektyviai padeda sergant tuberkulioze ).

Ši trauktinė maitina skydliaukę. Naudojama sergant dermatomikoze, niežuliu, egzema, psoriaze, padeda mažinti kraujospūdį. Turi gana daug jodo, dėl to galima naudoti gydant strumą ir tireotoksikozę. Juodųjų riešutų trauktinė taip pat padeda gydyti išjudintas dantenas, skrandžio ir žarnų katarus, viduriavimą, rachitą, eksudacinę diatezę, podagrą. Vartojama į vidų, naudojama ir išoriškai. Manoma, kad trauktinė palankiai veikia visų rūšių onkologinius susirgimus, tarp jų ir tokius gerybinius navikus kaip mastopatija, fibroma, prostatos adenoma, taip pat hipotoniją ir hipertoniją. Padeda esant diabetui, išsėtinei sklerozei, psoriazei, egzemai, diatezei, neurodermitui, grybeliniams susirgimams. Naikina  įvairios kilmės bėrimus, lėtinį nuovargį, galvos skausmus, migreną, artritą, žarnyno susirgimus, tarp jų kolitą, opinį kolitą, dizenteriją, hemorojų, skrandžio ligas. Gerina būklę esant  gastritui ir opai, kepenų ligoms, prostatos susirgimams. Ramina raumenų, kaulų ir sąnarių skausmus, valo organizmo užterštumą šlakais, naikina limfos liaukų navikus ( limfadenitą ), stabdo per ankstyvą senėjimą.

VARTOJIMO BŪDAS

Rekomenduojama pradėti pirmą dieną nuo ¼ arbatinio šaukštelio, kitą dieną pridėti dar ¼ arbatinio šaukštelio ir t. t. Kartais, vartojant dideles dozes, gali pasitaikyti nemalonūs pojūčiai skrandyje ir galvos svaigimas, susiję su laikinais refleksiniais kraujagyslių spazmais. Dozę didinti palaipsniui ir pasiekti rekomenduojamą 1 arbatinį šaukštelį tris kartus dienoje, likus 20 - 30 minučių iki valgio.

Gydant piktybinius navikus ir kitas rimtas ligas, rekomenduojamos smogiamosios - gerokai didesnės - trauktinės dozės. Reikėtų iš anksto patikrinti, ar preparatas nesukelia alerginės reakcijos. Tam pirmą dieną pradėti nuo 0,5 arbatinio šaukštelio ir didinti palaipsniui iki 2 arbatinių šaukštelių. Patikrinus preparato toleravimą - pasiekus 2 arbatinius šaukštelius - galima didinti dozę sekančiai: penktą dieną – 3 arbatiniai šaukšteliai, šeštą dieną – 4 arbatiniai šaukšteliai ir toliau didinant, prieiti  iki 16 arbatinių  šaukštelių, kuriuos išgerti per  2 kartus. Jei sunku iš karto suvartoti 8 arbatinius šaukštelius trauktinės, šią dozę galima išskaidyti ir vartoti 3 - 4 - 6 ir daugiau kartų per dieną po 1 - 2 - 3 arbatinius šaukštelius. Jei, vartojant trauktinę, pykina, reikia palaipsniui priprasti prie 8 arbatinių šaukštelių per vieną kartą. Galima kiekvieną dieną dozę didinti po 1 arbatinį šaukštelį.

Trauktinę draudžiama vartoti nėštumo laikotarpiu, taip pat sergant kepenų ciroze ir alkoholizmu. Atsargiai turėtų vartoti asmenys, turintys padidėjusį protrombino kiekį ( daugiau kaip 100% ).

Vartojant trauktinę, gali užkietėti viduriai. Padėti sau tuo atveju gali bet koks arbūzinių kultūrų aliejus - iki 5 valgomųjų šaukštų per dieną, su keliais lašais citrinų sulčių.

Vatojant trauktinę, gali varginti galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, bet paprastai tai nutinka retai. Per gydymo kursą gali paūmėti įsisenėjusios lėtinės ligos, pavyzdžiui, truputį padidėti arterinis kraujospūdis, užkietėti viduriai ar atsirasti viduriavimas, gali pakilti temperatūra, paūmėti užsistovėję uždegimai ir net nedideli skrandžio, virškinimo trakto, kasos skausmai ir t. t. Tačiau tai pavojaus nekelia ir neturi būti dingstis atsisakyti gydymo. Baigus kursą, šie reiškiniai praeina. Reikia prisiminti, kad padidintas juodųjų riešutų trauktinės vartojimas gali veikti ne tik patologinę  mikroflorą, bet ir slopinti naudingąsias bakterijas, tad tarp kursų reikia vartoti bifidobakterijų turinčius produktus. Be to, gydymo laikotarpiu ir 1 - 2 savaites po jo, nusilpusiems ligoniams gali sustiprėti bendra organizmo intoksikacija. Taip nutinka dėl didžiulio parazitinių mikroorganizmų, gyvenančių organizmo audiniuose - ypač žarnyne - kiekio žūties.

Siekiant to išvengti, vartojant trauktinę ir 1 - 2 mėnesius po kurso, rekomenduojama 1-3 kartus per dieną vartoti po 1 arbatinį šaukštelį aliejinio balzamo. Reikėtų gerti po 5 - 10 puodelių žaliosios arbatos, linų sėmenų nuoviro, o dar geriau vartoti šviežias sultis - apelsinų, granatų, vyšnių, gervuogių, serbentų ir kitų vaisių, kurie yra ryškiai geltonos, raudonos ar juodos spalvos, nes juose yra ypatingų polifenolių. Toks režimas padeda skrandžiui, kepenims ir inkstams šalinti toksinus, nuosavo organizmo  atliekas ir parazitų veiklos produktus.

TRAUKTINĖS PARUOŠIMO BŪDAS

Juodųjų riešutų trauktinei paruošti reikia 50% spirito ir minkštos ( pusiau sunokusios ) juodųjų riešutų žievelės. Geriau naudoti visą riešutą, neskaldant, nes aktyvūs ingredientai yra būtent žaliame - išoriniame - apvalkale.

Nuplautus riešutus sudėti į stiklainius, iki viršaus užpilti spiritu, kad neliktų erdvės orui, nes oras oksiduoja ir gadina preparatą. Laikyti sandariai tamsioje vietoje. Gydomosios trauktinės savybės išsilaiko kelerius metus.

PAVASARINĖ RAKTAŽOLĖ (Primula)

Tai – raktažolinių ( Primulaceae ) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso daugiametės žolės, tačiau yra ir  vienmečių ar dvimečių. Jų žiedai yra įvairių spalvų, išsidėstę į skėčio, kekės, varpos, šluotelės ar rutulio pavidalo žiedynus arba ant žiedynkočio. Vaisiai – rutuliškos, kiaušiniškos ar cilindriškos daugiasėklės dėžutės. Sėklos smulkios, įvairių formų ir spalvų.

Žinoma apie 600 šios genties rūšių. Raktažolės paplitusios Šiaurės pusrutulio vidurinėje juostoje bei atogrąžose. Pietų pusrutulyje auga tik kalnuose. Didžiausia  įvairovė yra Himalajuose, Pietvakarių Kinijoje, Vidurinės Azijos kalnuose, Kaukaze bei  Alpėse.

VERTINGAS VISAS AUGALAS

Vaistams vartojami raktažolių lapai, žiedai, kurie skinami joms žydint. Naudojamos ir šaknys. Pavasarinės raktažolės įtrauktos į apribotų ir draudžiamų rinkti augalų sąrašą, tad norint jų prisirinkti didesniais kiekiais reikia gauti leidimą. Pavasarinių raktažolių žiedai ir lapai džiovinami paskleisti plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba specialioje džiovykloje iki 40°C temperatūroje. Išdžiūvę lapai žali, medaus kvapo. Lapus patogu sudžiovinti orkaitėje, sutrinti į miltelius ir laikyti gerai uždarytame inde.

Šakniastiebiai kasami rudenį arba pavasarį. Šaknys nuvalomos, nuplaunamos ir džiovinamos 40 - 50°C temperatūroje. Išdžiūvusios šaknys yra pilkai rusvos spalvos, silpno kvapo, kartaus skonio, gleivingos. Vaistinė žaliava pakuojama į medžiaginius maišelius, stiklinius indus ir laikoma sausoje patalpoje.

Lapuose karoteno yra apie 2%, saponinų yra iki 2,5%.  Žieduose yra iki 4,7%, askorbo rūgšties, saponinų yra iki 0,08% bei šiek tiek yra eterinių aliejų ir  glikozidų.  Visose dalyse yra iki 7% mineralinių medžiagų.

GYDO NE TIK UŽDEGIMUS

Raktažolių šaknyse yra ne tik saponinų, kurie palengvina atsikosėjimą ir turi antisklerotinį poveikį, todėl šie augalai įeina į tam skirtų vaistažolių mišinių sudėtį. Šiuose augaluose gausu eterinių aliejų ir minėtų glikozidų, todėl augalai ne tik maloniai kvepia, bet ir efektyviai gydo uždegimą.

Liaudies medicinoje pavasarinės raktažolės vartojamos nuo reumato, krūtinės skausmų, galvos svaigimo, nuomario, podagros, sergant peršalimo ligomis. Jos ypač veiksmingai padeda sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis, palengvina atsikosėjimą, padeda nuo slogos, tradiciškai jomis gydomas tracheitas ir bronchitas bei kitos peršalimo ligos. Tokiems vaistams gaminti pavasarinės raktažolės dažnai maišomos su liepų žiedais, gysločių lapais, ramunių, medetkų žiedais.

VITAMINO C ŠALTINIS

Pavasarinių raktažolių lapuose ir žiedynuose yra daug vitamino C, jie yra gana švelnaus skonio, tad iš jų galima išsivirti skanią ir kvapnią vitamininę arbatą. Galima lapus naudoti salotoms, sriuboms, įpjaustyti į kepamą omletą ar maišant žaliuosius kokteilius – bus puiki avitaminozės profilaktika. Teigiama, jog užtenka šešių raktažolių lapelių, kad organizmas gautų vitamino C visos dienos normą.

Jauni pavasarinių raktažolių lapeliai ir žiedynai valgomi švieži, troškinti, tinka į sriubas, maišomi į kitas arbatžoles, galima puošti įvairius patiekalus, ypač  salotas, sriubas ir desertus. Kai kuriose šalyse žiedynai konservuojami, vėliau naudojami maistui puošti arba kaip garnyras.

P.S. Raktažolių eteriniai aliejai gali sukelti alergiją, odos bėrimą. Jų preparatų nerekomenduojama vartoti asmenims, kurie geria kraują skystinančius vaistus, ir neščiosioms moterims didelėmis dozėmis, nes gali stimuliuoti gimdos susitraukimus.

Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago)

Pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio tussis – kosulys - bei žodžio agere – judintis -, kurie nusako  šių augalų vartojimą liaudies medicinoje – pajudinti, išvyti kosulį. Šalpusnis laikytas vienu pagrindinių augalų, lengvinančių bei  gydančių kosulį. Lietuvoje auga vienintelė šios genties rūšis – ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara).

LIAUDIES  IR ŠIUOLAIKINĖJE MEDICINOJE

Kaip vaistinė žaliava dažniausiai vartojami šalpusnių žiedynai ir lapai - jų dažnai dėdavo į prakaitavimą skatinančių vaistažolių mišinius. Ankstyvųjų šalpusnių lapuose ir žiedynuose yra  iki 2.63 % karčiųjų glikozidų, saponinų, karotenoidų,  organinių rūgščių ( obuolių, vyno, silicio ), polisacharidų ( inulino ir dekstrino ), rauginių ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, askorbo rūgšties. Graižuose yra fitosterolių, flavonoidų ( rutino, hiperozido ), inulino, raugų.

Šalpusnių gleivės padengia burnos bei ryklės gleivines ir apsaugo jas nuo dirginimo. Šiuose augaluose esantys raugai, karotenoidai gydo kvėpavimo takų gleivinės uždegimą. Saponinai, gleivės ir organinės rūgštys padeda atsikosėti, valo iš kvėpavimo takų gleivinės sekretą, todėl naudojami gydant bronchitą, gerklų ir trachėjos uždegimą, bronchinę astmą bei pleuritą ir net tuberkuliozę pradiniame etape. Dažnai rekomenduojama šalpusnius maišyti su didžiaisiais debesylais, dilgėlėmis, vaistinėmis medetkomis, liepų žiedais ar šliaužiančiomis tramažolėmis vien todėl, nes tada uždegimą malšins efektyviau.

Liaudies medicina rekomenduoja kasdien išgerti 2 – 3 arbatinius šaukštelius šviežių šalpusnių sulčių, sumaišytų vandeniu ar pienu tiems, kurie serga astma bei  lėtiniu bronchitu.

VAISTINĖ ŽALIAVA

Šalpusnių žiedynai renkami kovo – balandžio mėnesiais saulėtą dieną, kai būna visiškai išsiskleidę. Jų lapai skinami kiek vėliau, iki birželio mėnesio pabaigos -  tik sveiki, be rudų dėmių, su neilgesniais kaip 5 cm lapkočiais. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, paskleisti plonu sluoksniu ant popieriaus ar audinio, o geriausia ant tinklo arba specialioje džiovykloje iki 40°C temperatūroje. Džiovinant lapus ne džiovykloje, kartkartėmis juos reiktų atsargiai pavartyti, o žiedynus, kai apvysta, patariama suverti ant siūlo, taip jie greičiau išdžiūsta. Lapus dar patariama išdėlioti balta, pūkuota puse į viršų.

Vaistinę žaliavą reikia sudėti į sandarų indą ir laikyti tamsioje vietoje. Gerai išdžiovinti šalpusnių lapai yra bekvapiai, viršutinėje pusėje žali, apatinėje balzganai pūkuoti, kartoko skonio. Iš 5 kg šviežių lapų gaunama apie 1 kg sausos žaliavos.

Šalpusnius galima vartoti susirgus ir neilgiau kaip savaitę laiko.

Velykos

Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? 
Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Vieni kalbininkai mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Kiti kildina šventės pavadinimą iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij - didžiulis, didysis.Manoma, jog velykų šaknys siekia Babelės bokšto periodą, laikus netrukus po biblinio tvano.
Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės ( pagonybės lygiadienio ), simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Kai kurių supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.
Velykos, kaip ir kitos krikščioniškos šventės, yra perėmę pagoniškų elementų - Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, Vėlykė.
Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas.
Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai užtektų saulės), žvaigždės (kad laukams užtektų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.
Ascharijoje rastas ornamentuotas stručio kiaušinis, numargintas dar III a. pr.K. Dažytų kiaušinių rasta vokiečių vaikų kapuose. Vilniuje, Gedimino kalne rastas akmeninis margutis, o Dainų slėnyje – medinis. Jie priskiriami XIII a. Šiose vietose buvę pagonių dievų šventyklos. Taigi jiems ir buvo paaukoti šie margučiai.
Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.
Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius.
Ko gero, mažai kas žino, kad per Velykas buvo puošiama Velykų eglutė. Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai. Paprastai buvo įstatomi 9 ar 12 kiaušinių, mat šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais laimę. Toks medelis dar buvo puošiamas išsprogusiais žilvičio kačiukais, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę. Primena Kalėdų eglutę? Pasirodo, kad persai kovo mėnesį švęsdavo Naujuosius metus, o dažyti kiaušiniai jiems reiškė Naujųjų metų gimimą.
Taigi prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos ir dvasios atgimimu.

Balandžio mėnesio vaistingieji augalai

Kiekvienas žolininkas žino, jog balandžio mėnesį surinkti vaistiniai augalai pasižymi unikaliomis gydomosiomis savybėmis. Daugelis žolininkų laukia šio metų laiko, stengdamiesi surinkti visa tai, ko jiems prireiks, kad paruošti gydomuosius antpilus ir nuovirus.

  

Dilgėlės

(Urtica dioica)

Jaunus dilgėlių lapus galima išdžiovinti  bei paruošti daug vitaminų turinčias salotas ir sriubas. Dilgėlėse gausu vitaminų, todėl jų antpilais patariama stiprinti imuninę sistemą.

Žemuogės

(Fragaria vesca)

  Reguliariai geriama žemuogių lapų arbata kraujyje mažina blogojo cholesterolio lygį, normalizuoja kraujospūdį, gerina kraujo sudėtį ir suaktyvina medžiagų apykaitą. Ši arbata pastebimai sumažina anemijos riziką, kai organizme trūksta geležies, nes stiprina imuninę sistemą.

Ugniažolės

(Chelidomnium majus)

   Didžiųjų ugniažolių žolę reikia skinti šių augalų žydėjimo pradžioje. Ji tinka uždegiminėmis ligoms ir įvairiems augliams, polipams, riebalinėms sankaupoms gydyti. Be to, didžiųjų ugniažolių žolę patariama naudoti ruošiant įvairius vaistinių augalų mišinius skrandžio, žarnyno ir kepenų ligoms gydyti.

  Didžiųjų ugniažolių antpilu žiemą skalaukite gerklę, segant angina bei sloga, perplaukite nosies ertmes. Jei odą gausiai išberia spuogai, ugniažolių antpilą galima sušaldyti į ledo kubelius ir jais trinti odą ryte ir vakare.

Bruknės

(Vaccinium vitis idaea)

Bruknių lapus reikia skinti balandžio mėnesį, bet galima ir iki šio augalo žydėjimo pradžios. Jaunuose bruknių lapeliuose yra maksimalus kiekis žmogaus organizmui reikalingų medžiagų.

Bruknių lapuose yra varis, kuris yra naudingas sergančiųjų cukriniu diabetu kasai. Taip pat yra rauginių medžiagų, kurios iš žmogaus organizmo padeda pašalinti sunkiuosius metalus. Sergantiems pielonefritu, cistitu, inkstų ir tulžies akmenlige naudinga vartoti dezinfekuojančio bei šlapimo išsiskyrimą skatinančio bruknių lapų nuoviro bei antpilo.

Kiaulpienės

(Taraxacum oficinale)

  Kiaulpienių lapų patariama skinti iki žydėjimo, kuo toliau nuo judrių kelių. Lapuose yra karčiųjų medžiagų, kurios pagerina skrandžio darbą, kelia apetitą, valo kepenis ir tulžies pūslę, iš organizmo šalina žarnyno parazitus.

Plačialapiai gysločiai

(Plantago major)

  Plačialapių gysločių lapais gydomos odos žaizdos. Lapų antpilas padeda gydyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, o antpilo kompresais  - odos žaizdas.