Didžioji varnalėša

( Arctium lappa )

Tai dvimetis - retai daugiametis - astrinių šeimos žolinis augalas, užaugantis iki 180 cm aukščio. Žydi liepos - rugpjūčio mėnesiais. Vaisius yra rusvas lukštavaisis. Iš vaikystės visi prisimename, kaip smagu pasimėtyti kibiais varnalėšų žiedynais.

Keturios rūšys

Varnalėšos priskiriamos augalams archeofitams, paplitusiems labai seniai - dar priešistoriniais laikais. Tai  šviesiamėgiai augalai, augantys derlinguose, vidutiniškai drėgnuose, įvairios mechaninės sudėties dirvožemiuose. Pakenčia ir mažą pavėsį. Lietuvoje didžiosios varnalėšos yra dažnos, tačiau kiek retesnės  šiaurrytiniuose rajonuose. Auga pakelėse, patvoriuose, prie namų, karjeruose, pakrūmėse, upių pakrantėse ir net šiukšlynuose.

Lietuvoje aptinkamos keturios rūšys varnalėšų. Be didžiųjų varnalėšų, dar  žinomos paprastosios, mažosios ir miškinės varnalėšos.

Paprastosios aptinkamos lapuočių miškuose ir jų pakraščiuose. Tai retos ir  saugomos varnalėšos, kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Didžiosios varnalėšos nuo kitų savo gentainių skiriasi tuo, kad jų graižai yra voratinkliški plaukeliai. Labai svarbu įsidėmėti šį požymį, nes būtent didžiosios varnalėšos naudojamos kaip vaistažolės.

Vaistinės savybės

Varnalėšų preparatai nuo seno laikomi bene geriausia, iš organizmo kenksmingas medžiagas valančia, priemone. Gydymui dažniausiai naudojamos varnalėšų džiovintos šaknys, tačiau panašių savybių turi ir jų lapai, graižai bei sėklos. Varnalėšos turi antibakterinių ir fungicidinių savybių, todėl jų preparatais sėkmingai gydomos įvairios odos ligos, nudegimai, lūpų pūslelinė, egzema, plaukai, odos, ir nagų grybelinės ligos, slopinamas riebalinių liaukų uždegimas. Oficialioji medicina didžiųjų varnalėšų šaknų užpilą ir nuovirą naudoja skatinti šlapimo, prakaito, tulžies skyrimuisi bei gydo uždegimus.

Iš sėklų ir lapų gaminami šutekliai nuo sumušimų, opų bei nuospaudų. Šviežių lapų kompresai dedami juosmens ir sąnarių skausmams malšinti, o šviežiomis lapų sultimis, sumaišytomis su aliejumi, gydomos sunkiai gyjančios žaizdos. Sutrinto varnalėšų lapo galima uždėti ant žaizdos įkandus įvairiems vabzdžiams.

Liaudies medicinoje varnalėšomis gydomas reumatas, podagra, lėtinis vidurių užkietėjimas, cukrinis diabetas, inkstų akmenligė. Lapų, kurie surinkti žydint augalui,  nuoviru gydomos kepenų ligos, žaizdos ir piktybiniai navikai.

Šviežiomis varnalėšų sultimis įtrinama galvos oda. Teigiama, kad jos stiprina plaukus, apsaugo nuo plikimo.

Labiausiai vertinamos šaknys

Vaistams dažniausiai naudojamos varnalėšų šaknys. Jos kasamos pirmaisiais augalo augimo metais vėlai rudenį arba kitą pavasarį. Iškastos nuvalomos, nuplaunamos šaltu vandeniu, susmulkinamos 10-15 cm ilgio gabalėliais ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje arba specialioje džiovyklėje. Išdžiūvusios šaknys būna pilkai rudos, silpnai salstelėjusio skonio.

Vertingiausios yra 50 - 60 cm ilgio šaknys. Jaunose šaknyse yra apie 2,5 % baltymų, 14% angliavandenių, mažai riebalų ir iki 45% inulino. Taip pat yra  eterinio aliejaus, raugų, gleivių, kartumynų, palmitino ir stearino rūgščių bei  mineralinių druskų.

Svarbiausia veiklioji medžiaga yra inulinas. Tai angliavandenis, kuris žmogaus organizme nesuvirškinamas, todėl inulino turintys produktai tinka sergantiesiems diabetu. Tačiau kai kurių žmonių žarnyne inulinas ima rūgti ir nuo tokių produktų gali smarkiai pūsti vidurius.

Šaknų antpilo  patariama gerti sergant gerklės ir kitomis infekcinėmis ligomis bei  toksinams pašalinti. Antpilas skatina medžiagų apykaitą, padeda iš organizmo pasišalinti sunkiesiems metalams. Šaknų nuoviras skatina prakaito ir šlapimo skyrimąsi.

Net ir valgomos

Manoma, kad varnalėšos yra vieni iš seniausių maistinių augalų ir jų šaknis žmonės valgė dar nepradėję kultivuoti žemdirbystės. Didžiųjų, paprastųjų ir mažųjų varnalėšų ( tik nežydėjusių, sėklų nesubrandinusių augalų ) šaknys valgomos šviežios, virtos arba troškintos. Maistui vartojami jauni varnalėšų lapai bei lapkočiai. Garuose virtų lapkočių skonis primena smidrų ūglius. Sudaigintos sėklos ir daigai tinka salotoms, mišrainėms.

Esant palankioms sąlygoms, per pirmuosius metus varnalėšų šaknys gali išaugti iki metro ilgio ir net ilgesnės, bet tokios maistui netinka.

TAI ĮDOMU:

Japonijoje ir Kinijoje didžiosios varnalėšos auginamos kaip daržovės. Jų šakniastiebiai yra puikus dietinis produktas. Jie valgomi ir švieži - ką tik iškasti - ir kepti, skrudinti bei džiovinti. Tinka kavos pakaitalui gaminti.

STOP!

Nepatariama vartoti nėščiosioms ir žindymo laikotarpiu.

Laisvas

 

Kiekviena gyva būtybė - tiek žmogus, tiek žvėris, tiek paukštis ir visi kiti - mano esą laisvi, tačiau iš tiesų visi esame priklausomi...

Visos gyvos būtybės, gyvenan­čios materialiame pasaulyje, pačios pasirinko rizikingą ir sąlygotą gyveni­mą bei pakliuvo į materialios gamtos dėsnių spąstus. Deja, sąlygotame materialiame pasaulyje kiekviena gyva būtybė nori būti kitų gyvų būtybių valdovu...
Materialiame pasaulyje gyvos būtybės yra suvaržytos, nes kiekviename žingsnyje, kiekviename posūkyje laukia stipresnis valdovas...
Žmogus kasdien, visur ir nuolat bando atsakyti į klausimą, kas yra gerai, o kas blogai, tačiau visos kitos materialaus pasaulio būtybės tiesiog gyvena ir elgiasi pagal gamtos dėsnius - be jokių svarstymų apie gėrį, blogį, laimę...
Gamtoje taip surėdyta, kad tai, kas vienam blogai, kitam yra gerai. Pasaulyje egzistuoja fizikiniai bei cheminiai dėsniai ir reiškiniai, o gėrio - kaip reiškinio - pasaulyje nėra. Bet koks veiksmas - žodinis, astralinis ar fizinis - nukreiptas į tai, kad apriboti materialių būtybių natūralų vystymąsi yra blogis, tačiau bet koks veiksmas, nukreiptas į tai, kad pašalinti apribojimus, padėti materialioms būtybėms judėti link savojo tikslo yra gėris...labai daug dvilypumo.
Gamtos sutvėrimai visada atsirenka dalykus, kurie - vienaip ar kitaip - palengvina išgyvenimo tikimybę bei gyvenimo kokybę. Individualus gėris turi galią žadinti norą, tačiau individualus noras gali tapti blogiu kitam...
Gėris yra kieno nors individualus ir trokštamas tikslas, tačiau kažkam tai gali reikšti tik blogį...gėris yra blogio buvimo pagrindas, todėl materialume nėra visiškai blogo dalyko, nes blogis gali egzistuoti tik gėryje.
Blogis atsiranda kaip šalutinis ir atsitiktinis gėrio rezultatas...

Vaistinė ramunėlė

( Matricaria recutita, anksčiau – Chamomilla recutita )

Astrinių šeimos ramunių genties vienmetis žolinis augalas. Liaudiškai ramunėmis vadinama labai daug augalų. Stambiažiedžių ramunių mūsų darželiuose galima išvysti dažnai, o štai vaistinės ramunės juose vis retesnės. Ir visai be reikalo.

Vaistinės ramunėlės išsiskiria maloniu kvapu

Vaistinės ramunės, dažnai vadinamos ramunėlėmis. Liaudyje jos vadinamos  remulėmis, remunėmis, ramulėmis, ramuliukais, marūnomis, moterūnėmis - tai  labai mėgstamos vaistažolės. Ramunėlės yra vienmečiai aromatingi, 10-60 cm aukščio žoliniai augalai gausiai šakotais plonais stiebais, į siūliškas skiautes suskaldytais bekočiais lapais. Žiedai susitelkę į smulkius graižus, kraštiniai – liežuviški balti, viduriniai – vamzdiški geltoni. Žydi gegužės – rugsėjo mėnesiais.

Mėgsta šviesą, nepakenčia pavėsio. Anksčiau buvo dažnos ir augdavo pakelėse, laukuose, prie namų. Dabar pasitaiko retai, todėl dažniausiai auginamos. Mėgsta derlingas, lengvo priesmėlio dirvas, saulėtas vietas. Pramonei labai trūksta jų žaliavos.

Kita Lietuvoje savaime auganti ramunių rūšis – bevainikė ramunė – nuo vaistinių skiriasi tuo, kad gražiai neturi baltų liežuvėlinių žiedų. Bevainikinės ramunės taip tinka vaistams, nors jose nėra kai kurių veikliųjų medžiagų, kurių yra vaistinėse jų sesėse, todėl dažniau naudojamos išoriškai.

Renkant svarbu vaistinių ramunių nesupainioti su kitomis ramunių rūšimis - bekvape bei pajūrine ramune, dirviniu ir dvokiančiuoju bobramuniais ( Anthemis arvensis L., Anthemis cotula L. ). Svarbiausia požymis yra kvapas – vaistams tinkamos ramunių rūšys kvepia maloniai, kitos yra bekvapės arba nemalonaus kvapo.

Gydomosios savybės

Vaistinių ramunių žiedynuose yra eterinių aliejų, vitaminų, flavonoidų (apigenino, liutenolino ir kvercetino), gleivių, kumarinų, cholino, salicilo rūgšties, kartumynų ir kt.  Ramunėlės turi antialerginių, antimikrobinių ir sutraukiančių, regeneracinių, traukulius slopinančių savybių. Vartojami raminti skrandžio ir žarnyno spazmams, virškinamajam traktui aktyvinti, gerinti apetitui, nuo viduriavimo, vidurių pūtimo, pilvo skausmų, dirgliosios žarnos sindromo, sergant gastritu, kolitu. Taip pat inkstų uždegimams gydyti, prakaitavimui skatinti. Išoriškai – artritui, reumatui gydyti, dėl spindulinių pažeidimų.

Šiuose augaluose yra flavonoido apigenino, pasižyminčio antivėžiniu poveikiu, todėl ramunėlės vartojamos ir esant piktybiniams navikams.

Vaistinės ramunės įeina į įvairių vaistažolių mišinių sudėtį. Iš jų ekstraktų gaminami įvairūs tepalai, geliai, tirpalai. Namų sąlygomis daromos inhaliacijos, ruošiamos vonios, jų antpilu ar nuoviru skalaujama burna sergant gleivinių ar dantenų uždegimu, norint panaikinti nemalonų kvapą, gydomi odos bėrimai, saulės nudeginta ar nušalusi oda. Tinka vaikams ir senyvo amžiaus žmonėms.

Homeopatai šiuos augalus vertina dėl uždegimą malšinančio poveikio ir paprastai jais gydo silpnus uždegimus bei virškinimo sutrikimus. Naudoja ir dėl raminamojo poveikio.

Pastebėta, jog kartu su imbieru vartojamų ramunių poveikis bus stipresnis.

Virškinimui gerinti ir raminti

Užplikius vaistinių ramunėlių žiedynus gaunama chamazuleno - medžiagos, kuri pasižymi stipriu antialerginiu ir uždegimą malšinančiu poveikiu, slopina laisvųjų radikalų susidarymą bei makrofagų aktyvumą, dėl to lėtėja aterosklerotinių plokštelių formavimasis kraujagyslėse. Nuo seno ramunėlių arbatos duodavo gerti pervargusiems ir sujaudintiems ligoniams, nemigos kamuojamiems vaikams. Nustatyta, kad ramunių aromatiniai aliejai slopina hormonų išsiskyrimą, pagerina sergančiųjų depresija būklę, gelbsti nuo nerimo, dėmesio sutrikimų. Be to, kvėpuojant ramunėlių aliejaus garais, sustiprėja kitų raminamųjų preparatų veikimas.

Šie augalai gali padėti ir sergantiems cukriniu diabetu, nes mažina cukraus kiekį kraujyje bei blokuoja uždegimą sukeliančius fermentus. Taip pat padeda užkirsti kelią ligos komplikacijoms – nervų, kraujagyslių ir inkstų pažeidimams.

Ramunėlės padeda moterims, kurias vargina nereguliarios ir skausmingos mėnesinės, nes  jose esantis spiroeteris slopina lygiųjų raumenų spazmus, malšina mėnesinių skausmus.

Masažas su ramunių aliejumi veikia raminamai, padeda sureguliuoti miego ritmą, palengvina PMS.

Ne tik vaistai

Jaunų vaistinių ramunėlių lapai tinka į salotas ir mišraines, jais galima puošti patiekalus. Nuo seno pastebėta, jog vaistinės ramunės gerina odos gijimą, jų yra daugelyje odos gydomųjų kremų sudėtyje. Ramunėlės tinka ir kūdikių odos priežiūrai, nes pasižymi dezinfekciniu ir uždegimus mažinančiu poveikiu.

Vaistinėmis ramunėmis tinka skalauti plaukus, jos suteikia jiems lankstumo ir žvilgesio, ypač tinka šviesiaplaukėms, nes natūraliai šviesina plaukus.

Nuo seno vaistinės ramunės žinomos kaip vabzdžius atbaidanti priemonė. Jeigu iškylaujate gamtoje – patrinkite odą ramunėlių nuoviru, kad mažiau pultų uodai.

Vaistinė žaliava

Vaistams vartojami vaistinių ramunių graižai, kurie skatinami rankomis - be žiedynkočio - arba specialiomis šukomis augalams pradėjus žydėti, kai žiedlapiai išsiskleidę horizontaliai. Svarbu, kad surinkti vaistinių ramunių žiedynai nekaistų, per 2 - 3 valandas būtų pradėti džiovinti. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu pavėsyje, lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje bei specialioje džiovykloje  30 - 35 °C temperatūroje. Gerai išdžiūvusi žaliava būna žalsvai geltona, aromatinga, kartoko skonio, tinkama vartoti vienus metus.

Perkant vaistinių ramunių svarbu atkreipti dėmesį, ar vaistinė žaliava yra be priemaišų - vien žiedynai ( be stiebų ir lapų ).

STOP!

Vaistinės ramunėlės netinka turintiems aukštą kraujospūdį turintiems žmonėms ir nėščiosioms, nes pastebėta aborto riziką didinantis augalo poveikis. Jose yra kumarinų - natūralių kraują skystinančių medžiagų, todėl jų negalima vartoti naudojantiems kraujo krešėjimą veikiančius preparatus (pvz., varfariną). Jos netinka ir vartojantiems trankviliantus, raminamuosius preparatus. Perdozavus ramunėlių gali varginti galvos skausmai, atsirasti dirglumas, nuovargis.