Perkūno šventė.
2022 m. liep. 19 d. 21:05,
Komentarų nėra
Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas. Jam priskiriama žemės augalijos priežiūra ir globa, rūpinimasis vaisingumu, jo žinioje yra vandens atsargos, kurios sukauptos virš „ akmeninio dangaus skliauto “. Perkūnas latviškai vadinamas Perkons, prūsiškai – Percunis.
Perkūnas dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Šiam dievaičiui trūksta kantrybės, tačiau jis yra teisingas. Tikėta, kad žmogų,kuris yra apgavikas - nutrenkia žaibas.
Perkūnas galėjo užmušti gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis, šventyklas, medžius, galėjo pakeisti žemės reljefą, išrausti duobes, pripildyti jas vandens ir paversti kūdromis, pelkėmis...tikriausiai ir dabar žaibas daug ką gali.
Perkūnui skirta diena buvo ketvirtadienis. Vilniuje, Petro ir Povilo bažnyčios vietoje, kadaise buvo pastatas, kuriame pagoniški žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei. Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus.
Perkūno oželis ( toks paukštelis ) praneša žmonėms apie besiartinančią perkūniją ir audras - prieš audrą šis paukštis tyliai kyla aukštyn ir staiga leidžiasi žemyn, bliaudamas lyg ožio balsu.
Buvo manoma, kad Perkūno kvėpavimas sukelia vėją ir vėtrą.
Lietuvių Perkūnas, kaip ir graikų Olimpo dievai, gyveno panašiai kaip žmonės - valgė, gėrė, miegojo, kariavo, turėjo priešų, draugų, žmoną, vaikų, turėjo meilės nuotykių tiek su deivėmis, tiek su žemės merginomis.
Mūsų pagoniški dievai vaizduojami kaip žmonės, tik turintys galių - kiekvienas dievas savų...
Kol mes prisimename savo protėvių tikėjimą - tol gyvena mūsų tauta.
Būkime sveiki ir laimingi.