Įdomu, kaip pasikeistų visų mūsų gyvenimas?
2022 m. saus. 1 d. 17:13,
Komentarų nėra
Įdomu, kaip pasikeistų visų mūsų gyvenimas, jei mes mokėtume patylėti ir nustotume dalinti patarimus žmonėms, kai kažin ar to nori, nustome gelbėti žmones jų gyvenimiškose situacijose, kai jie mūsų to net neprašo ( yra būtinybė gelbėti žmones ir be jų prašymo, kai žmonės tampa stichinės situacijos dalyviais ).Visuomenė visada reikalauja, kad padėtume žmonėms ir savo artimiesiems tiesiog šiaip, be jokio tų žmonių pagalbos prašymo.Tačiau ar tai normalu - kištis į svetimus reikalus su pagalba, kurios kažin ar jiems reikia?Mums tai sudaro įspūdį, kad toks gerumo parodymas ( pagalba be prašymo padėti ) gali pakeisti žmogaus gyvenimą...ar daug žinome tokių atvejų?Juk bet koks medalis turi dvi puses, tačiau mes matome ( dažniausiai ) tik gražiąją pusę...tačiau verta pakalbėti ir apie alternatyvias išeitis, kai mes įsikišame su savo pagalba, nors mūsų niekas to neprašė.
Gyvenimas yra sudėtinga gėrio ir blogio kombinacija ( mūsų supratime ), nors visumoje nėra nei gėrio, nei blogio ( dar sunkiau suprantamas dalykas ).Aplamai yra neįmanomas absoliutus gėris arba absoliutus blogis ( nes žmonės viską skirsto į gerai ir blogai ).Bet kokiame blogyje visada galima atrasti mažą krislelį gėrio ir bet kokiame gėryje visada bus dalelė blogio.
Pati idėja, kai mes padedame žmonėms be jų prašymų - nėra bloga, bet nėra ir gera...
Mus mokė, kad mes privalome padėti žmonėms, bet visi nutylėjo, kada mes turime padėti.., nes mums sakė, kad turėdami dvi rankas, mes viena ranka padedame sau, o kita ranka turime padėti žmonėms.Gal ir taip, bet juk visi žmonės turi dvi rankas ( su retom išimtim ).
Labai dažnai mus tiesiog išnaudoja - išnaudoja mūsų išmintį, išnaudoja mūsų žinias ir stengiasi visa tai gauti už dyką.Jūs galite pasakyti - na ir kas čia tokio...deja, tai ir yra bėda, nes mes privalome keistis energija - jei mes kažkam atiduodam savo žinias ir išmintį, tai tas kažkas turėtų sumokėti bent jau už mūsų išgertą kavos puodelį kavinėje, kurioje kalbamės.Juk mes irgi mokėjom už savo žinias ir išmintį savo asmeniniu laiku, pinigais, pastangomis, tai negi dabar privalome tai dalinti už dyką, kai mums reikia maitinti šeimas, reikia apmokėti sąskaitas..?Reikia suprasti, kad kitiems žmonėms mūsų asmeninis laikas yra bevertis - vertingas yra tik asmeninis laikas, kurio mes turime ribotai, tačiau jei mes kažkam skyrėm laiką ir pasidalinom savo žiniomis - tai turi būti ir grįžtamasis ryšys bei mūsų išeikvoto laiko kompensacija.Galima sakyti, kad tai grubu, tačiau taip turi būti ( juk mes turime dvi rankas ).
Jei jau duodame kažką be užmokesčio ( laiką, žinias ) - tai turime suprasti, kad mums reikės vis tiek atstatyti prarastą energiją ( kuo ir kaip - kitas klausimas ).Tad visada reikia pagalvoti ar verta dalinti patarimus už dyką arba tada, kai niekas to neprašo, nes gyvenime egzistuoja bumerango dėsnis ir mes labai dažnai su juo susiduriame.Žmonės visada linkę išnaudoti kitus žmones saviems tikslams - jei tik mes leidžiame tą daryti.Negi mes turime tiek laiko, kad padėtume visiems ir kiekvienam - prašo žmogus pagalbos ar neprašo..?O jei jau taip norime padėti kažkam - pirmiausia padėkime patys sau ( tapkime sveiki, energingi, mokykimės...).
Dažnai žmonės klausia mūsų, ką jiems daryti susidariusioje situacijoje...o mums iš kur žinoti, kodėl ta situacija susidarė tų žmonių gyvenime?Tik pats žmogus gali išspręsti savo situacijas, nes tik jis žino, kodėl viskas vyksta būtent taip, kaip vyksta.Mes žmonėms padėti ar patarti galime tik iš savo varpinės ir tie patarimai bei pagalba kažin ar bus žmonėms naudingi...o dar gali viskas apsisukti taip, kad žmonės sakys - va, paklausiau tavo patarimo ir mano gyvenimas visai nusirito pakalnėn.
Iš tiesų, tai žmonėms norisi surasti kaltus susidariusioje situacijoje - jie kaltins visus, tačiau pamirš paanalizuoti savo veiksmus, mintis, kalbas...juk viską, kas vyksta mūsų gyvenime, mes sukuriame savomis rankomis, tačiau norime, kad kažkas kitas taisytų mūsų kūrybą.Ar tikrai taip turi būti?
Labai dažnai nutinka taip, kad padėdami žmonės pamatyti jų klaidas, mes prarandame ir savo įdėtą energiją, ir prarandame tuos žmones, kuriems norėjome padėti...labai lengva prarasti draugus - tereikia patarti tai, ką jie atsisako suprasti.Kad įvyktų permainos - reikia savo laiko, reikia savų klaidų, reikia savų pamokų...
Kai mes daliname savo patarimus už dyką į visas puses - galime sulaukti daug bumerangų su kaltinimais, kad tai mes esame kalti dėl kitų žmonių gyvenimiškų situacijų, nes jie įsiklausė į mūsų patarimus...jei jau nusprendėme padėti pagalbos prašantiems žmonėms - tai padėkime visu 100%.
Na, o mūsų pagalba be žmogaus prašymo yra panaši į tai, kai aklas žmogus moko piešimo...grubu, bet teisinga.
Kiekvienas žmogus turi pats surasti savo gyvenimo balansą, išspręsti pats savo klaidas, suprasti, kodėl viskas vyko taip, kaip vyko...tik pats žmogus tai gali ir visos pagalbos ir patarimai čia yra menkaverčiai, nes mūsų gyvenimiškos situacijos yra unikalios, nors ir gali atrodyti panašiomis.
Mūsų gerumo pasireiškimas vienodai gali tiek pagelbėti, tiek sunaikinti...tad visada reikia labai atsakingai pažvelgti, kai norime padėti žmonėms, o juo labiau - draugams, nes gali nutikti taip, kad prarasime ir laiką, ir pinigus, ir draugus...
Būkime išmintingi ir mylėkime save bei aplinką.