Šiuolaikinėje visuomenėje senatvės baimė yra labai eskaluojama ir aštuoniolikmetis bijo sulaukti savo trisdešimtmečio, nes...bus jau senas. Jei tokie jauni žmonės ima jausti senatvės alsavimą, vadinasi senatvė jau pasiglemžė tuos jaunus žmones, nes būtent senatvės baimė žmones paverčia senais.

Lengviau senatvę priima tie žmonės, kurie sutaria su gamta, tačiau su senatve kiekvienas taikstosi asmeniškai.

Didelė tikimybė, kad savo išvaizdą pastoviai jauninantys žmonės susidurs su vidine tuštuma, nes, kad ir kiek išoriškai save jaunintume - deja - kūnas vis tiek sensta. Liūdna, tačiau mūsų yra labai priešiška seniems žmonėms.

Yra labai daug stereotipų apie senus žmones. Keletas dažniausių stereotipų - tai bambekliai, visažiniai ir norintys jaunimą mokinti, kaip reikia gyventi. O sakykit ar jaunų tarpe tikrai nėra bambeklių bei visažinių?

Suprantama, kad senstant atsiranda tam tikros sveikatos problemos. Turbūt labai dažna problema - tai klausos prastėjimas. Ir suprantama, kad senolis vengs būti aplinkoje ( teatre tarkim ), kur sudėtingiau išgirsti, ką sako aplinkiniai. Taip susikuria stereotipas, kad seniems žmonės jau nebeįdomu...tačiau tai klaida - įdomu, net labai, bet suprastėjusi klausa verčia atsisakyti pramogos.

Senstant galima būti laimingiems, tačiau tą laimę kažin ar kas nors atneš ant auksinio padėkliuko...deja, tą senatvės laimę teks susikurti patiems. Senatvė suteikia galimybę atrasti save iš naujo, daryti tai, ko negalėta daryti anksčiau. Laimės receptų reikia ieškoti savyje - jei kažkada svajojote dainuoti, tai pradėkit dainuoti, jei svajojote piešti - pradėkite piešti...būkime savimi, nes ar yra žinančių, kas verčia šį pasaulį suktis?

Gyvenime būna visko - pergalių ir pralaimėjimų, lūkesčių ir nusivylimų, nes gyvenimas yra nuspalvintas visomis įmanomomis spalvomis...ir būtent tuo reikia džiaugtis.