2018 m. spal. 18 d. 14:17,
Komentarų nėra
Organizme,
vykstant gyvybinės veiklos procesams, ląstelės nuolat miršta ir gimsta -
tai vadinama mitoze.Šio proceso metu iš motininės ląstelės susiformuoja
dvi dukterinės su identišku chromosomų rinkiniu.Mirtis yra sunki tema...ar mirties bijosime, ar ignoruosime – ji vis tiek kada nors ateis.
Vienos iš pirmųjų juslių, paliekančių mirštantį kūną, yra uoslė ir skonis, tad maistas ir gėrimai dažnai tampa beskoniai.Paskutinėmis dienomis ar valandomis prieš mirtį žmogaus kvėpavimas tampa keistai silpnu - tai kūno išsijunginėjimo dalis.Klausa yra viena iš paskutinių juslių, kuri išnyksta.
Mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė, mūsų gyvenimo duotybė ir mes turime išmokti būti su šia duotybe, turime sukurti tokį santykį su ja, kuris leistų mums nugyventi pilnavertį ir prasmingą gyvenimą.
Mirštama tada, kai sutrinka darni organizmo ir aplinkos energijų apykaita. Organai miršta skirtingai - greičiausiai miršta galvos smegenų žievė, nes sustojus kraujotakai, maždaug po 5-8 minučių, smegenų žievėje prasideda irimo procesai ir tai yra pabaiga. Kiek vėliau žūsta žarnyno epitelio, plaučių, kepenų, širdies raumenų ląstelės.
Mirimo procesas tęsiasi daug valandų ir dienų fiziniame kūne.
Dėl skirtingo organų mirimo intensyvumo, praėjus kelioms dienoms po mirties, dar vis susitraukinėja žarnynas.
Plačiai paplitusi nuomonė, kad po biologinės mirties plaukai ir nagai gali augti yra klaidinga, nes sustojus kraujo tekėjimui į plauko folikulas, plaukas augti nustoja. Vaizdas, kad mirusiojo plaukai ir nagai pailgėja, susidaro dėl to, kad išdžiūsta ir susitraukia aplinkiniai audiniai.
Praktiškai visose pasaulio tautose mirtis pažymima kaip ypatingas reiškinys - su mirusiu kūnu atliekamas kūno naikinimo ( iš gyvųjų pasaulio ) ritualas - laidotuvės, kremacija, mumifikacija.Daugelyje kultūrų egzistuoja dievybės, mitinės figūros, simbolizuojančios bei atnešančios mirtį. Vakarų kultūroje tokie simboliai yra giltinė, mirties angelas. Mitologijose sutinkami įvairūs dievai, susiję su mirtimi – tai Hadas, Veliona, Achpučas, Kali...
Daug kur tikima, kad kūnui mirus, žmogaus siela patenka į pomirtinį gyvenimą, tačiau yra teorija, kuri teigia, kad po mirties žmogaus sąmonė tiesiog išnyksta, prasideda amžinoji užmarštis.
Palengvėjimas po artimojo mirties dažnai laikomas tarsi blogu jausmu, tačiau tai visiškai natūralu, nes jį sukelia suvokimas, kad pasibaigė artimojo kančia - ypač jei mirusysis kentėjo fizinius skausmus.
Kiekviena meilė ir draugystė žemėje baigiasi arba išsiskyrimu, arba mirtimi, tačiau santykiais reikia džiaugtis tiek, kiek įmanoma jais džiaugtis. Laikinumas ir trapumas padeda suvokti pasaulio grožį ir teigiamus gyvenimo dalykus.Dėkoti reikia už tuos metus, kai teko būti drauge - ir jokio skirtumo, kiek laiko tai tęsės.
Beprotiška gyvam žmogui galvoti apie mirtį, nes gamta sukūrė mirtį tam, kad turėtų daug gyvybės.Gyvenimas apskritai mirtį priima lengvai ir paprastai - jis juokiasi, šoka ir griežia, jis stato, kaupia ir myli mirties akivaizdoje. Tik išskyrę vieną - konkretų - mirties faktą, pastebime tuštumą ir sutrinkame.Jei suprasime, kad gyvenime viskas keičiasi, nustosime į ką nors nuolat įsikibti ir laikyti. Kadangi nėra jokios galimybės išvengti gimimo ir mirties - belieka mėgautis tuo tarpiniu intervalu.
Žmogus visada žino , kad jo gyvenimas yra baigtinis, nors kartais atrodo, jog visi mes galvojame, kad gyvensime amžinai arba visai apie tai pamirštame.
Mirtis – rimtas dalykas, nes tai gyvenimo dalis, tad gyvenkime čia ir dabar, nes rytojus yra tik miražas...